VAKAR IR ŠIANDIEN

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. ir po realios Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1991 m rugpjūtyje jokių esminių pasikeitimų valstybiniame autoparke neįvyko, nes ši įmonė ir taip buvo respublikinio pavaldumo. Ačiū Dievui, šis pereinamasis laikotarpis Klaipėdoje praėjo taikiai, be karinės prievartos ir smurto, kaip Vilniuje. Todėl miesto autotransportas kaip dirbo, taip ir dirbo įprastai, kasdieniškai.

Tačiau, 1991 m. sausio įvykių metu, kai tarybiniai kariniai spec. būriai siautėjo Vilniuje (kaip žinia, buvo ir žuvusių), Klaipėdos autobuso parko autobusai kartu su sunkiaisiais sunkvežimiais blokavo privažiavimus prie savivaldybės Liepų gatvėje nuo galimo tarybinių šarvuočių ar tankų puolimo. Tiesa, vienas tų „Ikarusų“ paliktas, kaip muziejinis eksponatas.

Svarbu, kad per minėtą pereinamą laikotarpį viskas liko savo vietose, kaip technika, taip ir žmonės. Nereikėjo pradėti nuo nulio, kaip pokario metu.
1992 m. Klaipėdos valstybinis autobusų parkas pasidalino į dvi atskiras įmones: "Takso parką" ir Valstybinį autobusų parką, kuris buvo priskirtas Klaipėdos miesto savivaldybei. Tada jame buvo 330 autobusų.

1993 m. Ikarus-260 ant centrinio (dabar Biržos) tilto. Foto Horsto Borbe (Vokietija)

1995 m. liepos 20 d. "Valstybinis autobusų parkas" buvo reorganizuotas į UAB "Klaipėdos autobusų parkas".

Praeito šimtmečio paskutinis dešimtmetis autobusų parkui buvo toli gražu ne geriausias laikotarpis. Po tarybinės tvarkos atėjo “laukinio” kapitalizmo laikai. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado gausybė maršrutinių taksi. Tačiau važinėjo ne tik mikroautobusai, bet ir nedideli autobusai PAZ tipo ir kt. Jokių tvarkaraščių, o dažnai ir nesilaikant jokių maršrutų. Galima būdavo paprašyti vairuotojo pasukti į kitą gatvę, jeigu kiti keleiviai neprieštaraudavo. Buvo prieita iki to, kad netgi dideli maršrutiniai autobusai pradėjo sustoti bet kur, kur tik keleiviai pageidauja. Miesto gatvėse įsitvirtino visiškas chaosas. Savaime aišku, kad tai sąlygojo avarijų skaičiaus augimą ir kitus neigiamus dalykus. Vėliau miesto valdžia vis gi uždraudė maršrutiniams autobusams sustoti tam neįrengtose stotelėse.

Kadangi prasidėjo laisvosios rinkos laikai, tai, kaip ir reikėjo tikėtis, tai pas autobuso parką atsirado konkurentai. Tai buvo ir privatūs vieno ar kelių autobusų savininkai, ir firmos, sugebėjusios įsigyti keletą senų vakarietiškų autobusų. Būtent tada miesto gatvėse pasirodė autobusai Mercedes, MAN, Neoplan ir kt.
Reikia pažymėti, kad privatininkai, kuriems buvo leista dirbti miesto maršrutuose, aršiai kovojo už keleivius. Šioje kovoje jie ryškiai pirmavo prieš autobusų parką: savo autobusuose įrengdavo “racijas” ir koordinuodavo tarpusavio važiavimą, stengdamiesi pasiekti autobusų stotelę anksčiau, negu autoparko mašina ir “susemti” kuo daugiau keleivių. Kadangi autobusai priklausė skirtingiems savininkams, tai apie bendrus talonėlius, teisingiau – bilietus, nebuvo ko ir svajoti. Pastarieji išliko tik Klaipėdos autoparko autobusams. Įlipi į privatų – mokėk konduktoriui grynais.

Susiklostė net tokia situacija, kad žmonės, kuriems taikomos lengvatinės pravažiavimo sąlygos, jomis pasinaudoti galėjo tik UAB “Klaipėdos autobusų parko” transporte. Kitur – mokėk pilną kainą. Miesto valdžia, suprantama, “žaidimą į vienus vartus” ilgai kentėti neketino. Tad pagaliau privertė privatininkus taikyti lengvatinius tarifus moksleiviams, pensininkams ir neįgaliesiems, pažadėjus vežėjams skirtumą dėl lengvatų kompensuoti iš biudžeto.

Nors buvo pasiekta tam tikra tvarka, tačiau padėtis išliko pakankamai nekontroliuojama. Keleivių srautų niekas netyrė, maršrutai iš esmės nebuvo rimtai pernagrinėti ir buvo palygint nedaug pakeisti po sovietinių laikų. Tad neretai kartodavosi situacijos, kai tekdavo stotelėje ilgai laukti, o atvažiuodavo visa autobusų kolona: trys, keturi ar net penki. Pagal tvarkaraštį dirbo tik autobuso parko mašinos. Miesto pakraščiai visai buvo “nuskriausti”, vėlesniu metu autobusai dažnai nevažiuodavo iki galutinių maršruto stotelių. Jei situaciją vertinti rinkos požiūriu, tai ji buvo apytiksliai tokia: privatininkai “kariavo” su miesto autobusų parku, o vėliau – ir tarp savęs.
Tęsinys – straipsnyje “Kokybės šuolis naujame tūkstantmetyje” (bus patalpintas artimiausiu metu).

Šis skyrius parengtas panaudojant UAB “Klaipėdos autobusų parkas” (www,klap.lt) ir VšĮ “Klaipėdos keleivinis transportas” tinklalapių informacija.
Puslapis nebaigtas ir atsiradus naujai informacijai bus papildytas ar pakeistas. Paskutiniai pakeitimai 2007.12.27.