Autobusų eros pradžia

1934 metais miesto valdžia nusprendė pakeisti tramvajus, kurie vežiojo miestiečius nuo 1904 metu, autobusais¹. Toks sprendimas buvo priimtas prašant vietinės radijo stoties savininkų, nes elektra varomi tramvajai sudarydavo žymius radijo trukdžius². Reikia manyti, tokį sprendimą sąlygojo ir noras patenkinti vis didėjančią dėl gyventojų skaičiaus augimo vietinių keleivių pervežimo paklausą. Tuo metu Klaipėdoje gyveno apie 40 tūkst. žmonių. Kloti naujus bėgius tramvajams – brangokas dalykas. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas tuo metu jau buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje ir sostinės tendencijų įtakoje. Tad nesunku nuspėti, kas dar paveikė galutinį sprendimą: Kaune (tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje) autobusai pradėjo važinėti dar 1924 metais. O 1929 m. galutinai atsisakyta taip vadinamos konkės (arklio traukiamo bėginio vagono)³.

Užsienyje buvo nupirkti 12 autobusų šasi su varikliais "Mercedes-Benz LO 3500" markės, o patys kėbulai buvo pagaminti vietinėje Paulio Lindenau laivų statykloje (Lindenau werft). Ir štai 1934 m birželio 2 d. šie autobusai, išdažyti raudona ir geltona spalvomis, pradėjo reguliariai važinėti po Klaipėdą¹. Juose buvo po dvidešimt sėdimų ir tiek pat stovimų vietų².


Autobusas Marktstrasse gatvėje (dabar Turgaus) prie Teatro aikštės⁴	Autobusai dabartinių Herkaus Manto ir Liepų gatvių pradžioje⁵	Autobusai Herkaus Manto gatvės pradžioje

1935 metais buvo 4 maršrutai: Geležinkelio stotis – Smeltė (Bahnhof – Schmelz), Skerdykla – Pakrantės vila, Kareivinės – Joniškės (Kaserne – Janischken), Klaipėda –Girininkija (Memel-Försterei)⁶.

Smeltė – tai ilgas palei Kuršių marių pakrantę rajonas nuo celiuliozės kartono kombinato iki Smeltalės upės žiočių, įskaitant ir jos kairiąją kranto pusę⁷. Kadangi autobusas pakeitė tramvajų, tai ir jo maršruto pabaiga turėjo sutapti su tramvajaus galine stotele. Pagal tramvajaus linijų schemą, kurią man atsiuntė iš Vokietijos Peteris Borkas (Peter Bork), apytiksliai ji buvo ties Nemuno gatvės 145-uoju namu. Tai šiek tiek į pietūs nuo dabartinio centrinio krovininio įvažiavimo į žvejybos uostą arba AB "Klaipėdos Smeltė".

Nesu tikras, bet manau, kad skerdykla buvo kažkur prie senojo turgaus (pagal gatvės pavadinimą Schlächterstr). Pakrantės vila – tai viešbučio ir restorano prie švyturio Melnragėje pavadinimas (viešbučio-restorano pastatas iki mūsų dienų neišliko)⁸. Kareivinės – dabar Klaipėdos Universiteto pastatų centrinis kompleksas. Joniškės – ta pati Joniškės gatvė. Manau, kad autobusas ja važiuodavo iki Trinyčių tvenkinio. O girininkija – tai Giruliai.

Autobusas „Pakrantės vilos“ galinėje stotelėje prie Melnragės švyturio (Strandvilla)⁹

Tarpmiestinį susisiekimą užtikrindavo 15 Klaipėdos pašto valdybos autobusų. Pirmas iš kairės - markės Volvo, važinėjęs linijoje Klaipėda-Palanga¹⁰

1939 metų kovo 22 dieną fašistinės Vokietijos spaudžiama Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Kovo 23 diena vokiečių kariuomenė užėmė Klaipėdos kraštą. Kadangi viskas vyko taikiai, tad ypatingos įtakos ar didelių sutrikimų miestas nepatyrė. Tik vėliau pradėjo smarkiai augti kainos iki Rytų Prūsijos lygio, o taip pat vis dažniau buvo jaučiamas kai kurių produktų bei kitų prekių, žaliavų deficitas¹¹.

Naciams užėmus valdžią daugeliui Klaipėdos gyventojų teko palikti savo gimtą miestą ir pasitraukti į Lietuvą. Tai daugiausiai buvo žydai ir lietuviai. Nuo 1939 m. kovo iki 1941 m. birželio mėn. Klaipėdą paliko 10 tūkst. gyventojų. Joje liko 41 tūkst. žmonių¹².

Karo pradžios klaipėdiečiai beveik nepajuto, tik toli rytuose artilerijos kanonadų griaudėsis bei iš fronto atvežami į ligonines ir lazaretus sužeisti vokiečiai primindavo apie karo pradžią¹¹. Bet nutolstant frontui į rytus viskas nutilo ir miestas tęsė gyvenimą beveik kaip ir taikos metu. Todėl galima manyti, kad autobusai ir toliau važinėjo po miestą.

Taip tęsėsi iki 1944 metų spalio, kai fronto linija priartėjo prie miesto ir sovietinė aviacija vis dažniau pradėjo bombarduoti Klaipėdą, tuo metu vadinamą Memeliu. Tada, 1944 m. spalio mėn., beveik visi civiliai gyventojai buvo evakuoti į Vokietiją¹¹. Galima sakyti, kad tuo ir baigiamas pirmas istorijos etapas apie klaipėdietiškus autobusus.

¹ - "Klaipėda. Istorija populiariai", 7 autoriai ir Klaipėdos miesto savivaldybė, 2002 m., Klaipėda, Juliaus Žuko straipsnis "Klaipėdos ekonominė raida", 65 psl.

³ - "Automobilis Lietuvoje 1918-1940", K.Driskius, L.Suslavičius, 2005 m., Vilnius, leidykla "Aidai".

⁴ - "Klaipėda. Istorija populiariai", 7 autoriai ir Klaipėdos miesto savivaldybė, 2002 m., Klaipėda, 116 psl. Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų.

⁶ - http://www.memelland-adm.de/Reisefuehrer/index.htm publikuojamas Peteriu Borku (Peter Bork) šioje svetainėje "Führer durch Memel und Umgebung" (Memelio ir apylinkių vadovas), autorius Albertas Kaizeris (Albert Kaiser), 1935 m., Memelis.

¹⁰ - "Automobilis Lietuvoje 1918-1940", K.Driskius, L.Suslavičius, 2005 m., Vilnius, leidykla "Aidai". O pati nuotrauka – iš Liucijaus Suslavičiaus kolekcijos, kuria jis maloniai pateikė šiai svetainei.

¹¹ - "Klaipėda. Istorija populiariai", 7 autoriai ir Klaipėdos miesto savivaldybė, 2002 m., Klaipėda, Vyganto Vareikio straipsnis "Nuo romantinės praeities į modernią ateitį", 29-30 psl.

¹² - "Klaipėda. Istorija populiariai", 7 autoriai ir Klaipėdos miesto savivaldybė, 2002 m., Klaipėda, Juliaus Žuko straipsnis "Klaipėdos ekonominė raida", 66 psl.

Puslapis nebaigtas ir atsiradus naujai informacijai bus papildytas ir pakeistas. Paskutiniai pakeitimai 2007.08.16.

VAKAR IR ŠIANDIEN